kuilinėti

kuilinė́ti, -ė́ja, -ė́jo Tv, Pp, kuĩlinėti, -ėja, -ėjo iter. dem. kuilinti. 1. menk. valkiotis, slampinėti, bastytis: Kuĩlinėjo kuĩlinėjo per visą dieną po sodžių Škn. Jis kuilinės, o aš, matai, plūksiuos po kukurūzus J.Avyž. Ko čia kuĩlinėji, ar neisi numie! Vkš. Jis nieko nežiūri, kuilinė́ja ir kuilinė́ja pakiemiais Bsg. Ko čia kuilinė́ji, ar pasidėjai ką? Vvr. 2. vaikščioti ropomis (apie mažą vaiką): Dveigys kūdikis jau kuilinė́[ja] (mokos vaikščioti) J. 3. J lakstytis, krėkintis (apie kiaules). \ kuilinėti; prakuilinėti